Lietuviskas rasinelis po prancuziskojo
Après nos petits soucis financiers en Patagonie Argentine, nous voilà de retour au Chili, à Puerto Natales… On a de la chance, il fait beau et chaud. Ici ça doit être assez exceptionnel car tous les enfants se baignent habillés dans les fontaines de la ville comme en pleine canicule ! On en profite pour se balader tranquillement le long du fjord. Finalement on ne fera pas le Torres del Paine, c’est hyper fréquenté et depuis cette année il faut réserver tous ses campings à l’avance avant de pouvoir accéder au trek… c’est pas trop notre truc et de toute façon les campings sont déjà tous pleins depuis longtemps. On aurait pu faire l’aller/retour à la journée mais avec une entrée du parc à 32eur/pers ça fait cher le km de randonnée ! Surtout qu’on a passé 4 jours dans quasiment le même massif coté argentin. On préfère dépenser cet argent dans un bon resto pour profiter une dernière fois de l’excellente viande de Patagonie et du bon vin chilien ! Le lendemain on enchaine par 3 petites heures de bus vers Punta Arenas.
En arrivant, on se trouve une chambre pas trop chère chez une petite mamie. L’internet marche bien, du coup j’en profite pour faire un skype avec mes parents. Ils doivent nous rejoindre en Nouvelle Zélande où on va essayer de faire un bout de voyage à vélo ensemble ! Mais on n’y est pas encore… On fait un petit tour par le cimetière de la ville où on voit les tombes des familles de pionniers qui sont venus peupler cette région hostile, à la recherche d’une vie meilleure (il en fallait du courage !). Beaucoup de croates mais aussi des britanniques, allemands et italiens. Le lendemain on prend un bus vers le sud pour une rando le long de la cote jusqu’au phare San Isidro, le plus au sud du continent américain. Pendant le pique-nique on aura la chance de voir 3 dauphins qui tournent dans la baie, c’est classe ! Le retour sera plus rapide que prévu puisqu’un chilien nous prend en stop et nous ramène à Punta Arenas bien plus tot que le bus. Cette fois ci c’est bien la fin du Chili… Après avoir changé des pesos argentins, on dépense nos derniers pesos chiliens restants dans une petite patisserie avant de prendre le bus vers Ushuaia.
Par ici nos dernières photos du Chili !
Contrairement à ce qu’on avait pu entendre, on a trouvé Ushuaia plutot sympatique. En tout cas le cadre est enchanteur. La ville est entourée de montagnes enneigées, bordée par le canal de Beagle, avec au loin l’île chilienne de Navarino et ses autres montagnes… On pensait rester au camping la 1ère nuit, sauf que pas de bol, quand on y arrive (tout en haut de la ville!) il est fermé… On questionne un local qui nous confirme qu’il n’y a plus de camping à Ushuaia depuis bien 1 ou 2 ans maintenant. Le gars est un habitué de Couchsurfing et propose gentiment de nous héberger pour la nuit. Son appart’ est minuscule et bien bordélique mais on trouve un petit espace où gonfler nos matelas, à coté de là où dort le chien !
Le lendemain, on récupère notre réservation air bnb où on va pouvoir nettoyer notre tente et nos chaussures de rando avant la Nouvelle Zelande (il faut absolument pas qu’il y ait de terre, ils sont assez rigides là dessus…). La chambre est nickel, en fait c’est plutot un petit studio avec un four. Du coup on en profite pour faire notre 1ère quiche depuis 8 mois, génial ! Bon et à part ça ? Ben pas grand chose, on a fait le tour de la ville, on a récupéré le super tampon “Fin del mundo” sur nos passeports à l’office du tourisme, et avec tout ça on n’est même pas passé par le Parque Tierra del fuego… Le transport et l’entrée du parc nous ont refroidi, surtout qu’on a fait une balade similaire du coté du cap Froward, coté chilien. Et puis on a pas mal de choses à regarder avant la Nouvelle Zelande, où on doit retrouver mes parents !
Et c’est là qu’arrive Buenos Aires… A la base on devait seulement y faire escale quelques heures entre Ushuaia et Auckland, mais ça c’était la théorie ! Après il y a la pratique : 23h30, embarquement du vol pour Auckland, nos noms sont appelés… Apparemment le check-in à Ushuaia a oublié de demander quelques infos… Billet de sortie de NZ : vers Sydney dans 3 mois, check ! Visa d’entrée pour Sydney : euh… c’est un simple e-Visitor à remplir en ligne, c’est comme l’ESTA pour les US, on aura largement le temps de le faire d’ici 3 mois… Et non ! Pas de visa, t’embarques pas ! Quoi ?! Finalement la fille appelle son manager avec qui on essaye de négocier… mais rien à faire, chez Air NZ c’est des robots ! Finalement on se lance dans la demande de e-Visitor sur le wifi de l’aéroport… il ne reste plus que 5 minutes d’embarquement… Il faut créer un profil sur le site de l’immigration australien, ils demandent 50 questions secrètes… les minutes passent vite… ça y est le compte est créé… maintenant la demande d’e-Visitor… aïe, j’entends la fille d’Air NZ qui demande de débarquer nos bagages dans sa radio… on continue quand même… boom, game over ! Mon visa arrive 2 minutes plus tard, mais rien à faire… On n’embarquera pas ce soir.
Là, vous vous dites : “aïe ils viennent de rater un vol à 1400 eur, ça fait mal”, oui et en plus il y a mes parents qui nous attendent à Auckland… Si le check-in avait été fait correctement on aurait largement eu le temps de faire la demande d’e-Visitor pendant nos 6h d’escale à Buenos Aires (ou au pire de prendre un autre billet de sortie pas cher vers une destination sans visa…). Après négociation, la compagnie aérienne reconnait sa responsabilité et prend donc à sa charge le ticket sur le vol suivant ainsi que l’hotel et le transfert vers Buenos Aires city ! Bon franchement ça n’a rien d’une victoire… En réalité on est même bien embêtés… Car ce qu’on n’a pas dit, c’est que moi j’ai eu mon e-Visitor instantanément, mais Ruta non. Et ça, ça veut dire qu’elle a l’honneur de faire partie des contrôles “par sondage”. Autrement dit son dossier ne va pas être traité automatiquement par un gentil robot, mais va passer par le bureau du fonctionnaire rageux qui demande 50 pages de justificatifs (véridique !). Surtout, ça veut dire que ça va prendre au moins une semaine et qu’on n’aura jamais son visa pour notre prochain vol dans deux jours…
Donc on visite un peu Buenos Aires, son avenue la plus large du monde (18 voies tout de même !), mais sans grande conviction… On est plutot concentré sur google flights, où comment perdre le moins d’argent en prenant un billet d’avion à pas cher vers une destination sans visa. Finalement Air NZ nous confirme bien que “no visa, no boarding”, et c’est donc encore une fois le wifi de l’aéroport qui nous sauve en achetant un petit billet vers Noumea pour Madame ! On sait que c’est un billet pour rien, mais des fois il vaut mieux perdre 160 eur que 1400 eur… Voilà, fin de l’aventure, cette fois ci on embarque pour de bon !
Par ici pour les photos d’Ushuaia et de Buenos Aires !
Ir stai lietuviskas rasinelis
Po siokio tokio nusivylimo Argentina, griztame i Cile, i Puerto Natales miesteli. Saule sviecia, silta. Spejame, kad cia tai nutinka ne per dazniausiai. Miestelio centras pilnas vietiniu, o vaikai su drabuziais soka i fontana. Turskiasi lyg Puerto Natales butu istikusi didziule kaitra 🙂 Mums tai tik uztektinai silta issitiesti skvere ant zoles ir prasitraukus striukes valgyti ledus. Grazu ora taip pat naudojame paslampinejimui fjordo pakrante. Stai turas po miesteli kaip ir baigtas… Ne turistiniais objektais Puerto Natales garseja. Turbut kokiems 98% keliautoju sis miestelis – tai vartai i garsuji Torres del Paine nacionalini parka. O mes isirasome i tuos likusius 2%: i Torres del Paine neuzsuksime. Buti Patagonijoje ir neapsukti rato aplink ispudingasias granitines Torres virsunes? – stebesites. Pirmiausia, tai labai turistiska vieta. Teko girdeti, kad kai kuriose sudetingesnese keliuko atkarpose susidaro net zygeiviu kamsciai. Bet svarbiausia priezastis mums ten nevykti – 2016aisiais metais pasikeitusi parko lankymo tvarka. Norintieji po Torres del Paine haikinti kelias dienas dabar turi is anksto rezervuoti visus kempingus. Jei prie iejimo nepateiksi visu rezervaciju, po Torres del Paine galesi pasivaikscioti tik viena diena. Beje, uz iejima maziau nemokesi – 32 € zmogui. Apie sias privalomas rezervacijas suzinojome lapkriti is kitu keliautoju, sutiktu Bolivijoje. Ir saukstai net tada jau buvo po pietu – visi kempingai sausio menesiui buvo pilnai rezervuoti. Nusprendziame, kad pasitenkinsime Fitz Roi kalnu – tai i Torres del Paine panasus ju pusbrolis, kuri neseniai mateme argentinietiskoje Patagonijoje. O sutaupytus eurus investuojame i paskutiniuosius gardzius patagoniskus kepsnius bei cilietiska vyna.
Kita diena po 3 valandu autobusu atsiduriame Punta Arenas mieste. Pasivaikstome Magelano sasiaurio pakrante, pabimbinejame po miesto gatves ir po kapines. Cia palaidota daugybe kroatu, britu, vokieciu ir italu seimu – pirmieji atvykeliai siame atsiauriame kraste ieskoje geresnio gyvenimo. Kita ryta issiruosiame link San Isidro – pacio pieciausio svyturio visame Amerikos kontinente (neskaitant salose isikurusiu svyturiu). Jei ne mokiniu skautu grupele, ankstyvame autobuse butume tik keturiese. Po valandeles issilaipiname mazuteleje gyvenvieteje, kur ant kranto sukrypusiu laivu daugiau nei paciu gyventoju. Nuo cia pediname siaurais akmenuotais papludimiais, is vienos puses supamais banguojancios juros, is kitos – tankaus misko. Apniuke, vejuota, saltoka. Nesvetingas krastas, i kuri kartais uzsuka turistai bei… delfinai!! Trys pelekai vis elegantiskai islenda is vandens mums piknikaujant prie svyturio. Po sio grazaus laukines gamtos spektaklio traukiame atgal link kaimeliukscio, kur turetumem pasigauti antraji ir paskutiniji sios dienos autobusa i Punta Arenas. Taciau jis dar negreit, ir lukuriuoti ismirusioje gyvenvieteje kelias valandas ir dar po nuzygiuotu 15 kilometru nesinori. Tranzuojame. Sustoja cilietis vyrukas. Pakeliui dar surenka kitus du turistus, atvykusius tuo paciu rytiniu autobusu kaip ir mes. Super! Cilietis sutaupo ne tik kelias musu dienos valandas, bet ir pristato mus tiesiai prie musu laikinuju Punta Arenas namu duru. Kitadien isleidziame paskutiniuosius likusius pesus mazoje kepykleleje, atsisveikiname su Cile ir judame link Ciles-Argentinos sienos. Sikart ja kirsime ne laiveliu ir peskomis, bet autobuso ir kelto kombinacija. Jei zvilgtersite i zemelapi, pamatysite, kad Pietu Amerikos uodegeleje – Patagonijos bei Ugnies Zemes regionuose – be vandens transporto neapsieinama. Fjordai ir iskysuliai, sasiauriai ir salos.
Ir stai paskutines nuotraukos is Ciles.
Vykstame i Ugnies Zemeje isikurusi miesta Ushuaia. Kiti keliautojai mums Ushuaia nupiese ne paciomis sviesiausiomis spalvomis: siaip sau, pernelyg turistiska, nieko gero… Dar pridekime, kad Ushuaia isikures ne musu numyletoje Cileje, o be perstojo mums bankines sunybes kretusioje Argentinoje, ir gausime tai, kad i si miesta vykstame be didziausio entuziasmo. Tad ko mes i ta Ushuaia? O gi todel, kad kratytis trisdesimties valandu autobusu i Buenos Aires ar i Santiago nesinori (siose sostinese isikure pagrindiniai oro uostai, jungiantys Pietu Amerika su Naujaja Zelandija – kita musu keliones stotele). O ir nesuprantama avialiniju logika labai jau mums ta Ushuaia persa: skrydis Ushuaia-Buenos Aires-Oklandas pigesnis nei skrydis Buenos Aires-Oklandas. Tad kas gi nenori sutaupyti laiko ir pinigu? 😉 Issilaipiname Ushuaia. Pirmasis vaizdas kur kas geresnis nei tikejomes: miestas isikures ant Beagle kanalo kranto, supamas baltuojanciu kalnu, kiek toliau matosi Ciles sala su karpytuoju Dientes de Navarino masyvu (Navarino dantys – labai vaizdingas kalnu vardas!), o gyventoju darzeliai apsodinti graziausiais kada nors matytais lubinais – sodriai raudonais.
Pirmaja nakti planuojame praleisti miesto pakrastyje isikurusiame kempinge. Ji pasiekiame po geros valandos didelemis kuprinemis nesini. Pyyyyyp! Spyna ant vartu pakabinta… Sekame kempingo miskeli juosiancia tvora, tikedamiesi rasti kita iejima. Taciau salia savo kiemelyje besikapstantis vietinis patvirtina musu nuogastavimus: tai vienintelis Ushuaia kempingas ir jis uzsidare pries gerus metus ar pora. Et… Turbut teisingai iskaites mano ir Olivier susizvalgyma ka-darom-temsta-viezbutis-paskutine-akimirka-jei-isvis-toki-rasime-isgrez-pinigines, argentinietis pasiulo apsistoti pas ji. Pasirodo, Daniel – keliautoju portalo Couchsurfing narys, ne karta atveres savo mazo viengungisko busto duris nepazistamiems keliautojams. Atsidekojimui gaminam vakariene is tai, ka turime geriausio savo kuprinese – makaronu 🙂 Plepame, vakarieniaujame ir tiesiame savo pripuciamus ciuzinius virtuveje ant grindu salia miegancio Daniel suns.
Kita ryta gauname is anksto rezervuotos Airbnb studijos raktus. Cia mus pasitinka karstas dusas ir saltas alus, kuri mums atvykimo proga saldytuve paliko busto seimininke. Studijoje taip jauku ir gera, kad joje uzsibarikaduojame porai dienu – neaplankom nei Tierra del Fuego nacionalinio parko, nei Martillo salos, dar zinomos Pingvinu salos vardu. Kai keliavai keleta menesiu, kai tiek daug kartu apsiseilejes i nuostabius peizazus ziurejai, kai tiek daug valandu gryname ore praleidai, kartais tavo dienos prioritetais tampa ne vel ir vel ko nors naujo pamatymas, bet namiski malonumai ir buitiniai reikalai. Issiskalbti (kad ir rankomis) – nes cia ne palapine ir ne saltas bobutes nuomojamas kambariukas; cia sausa ir silta, cia rubai isdziusta – cia yra karsti radiatoriai. Issivalyti palapine ir haikinimo batus (kad ir ne savo noru) – nes cia yra vietos; cia ant svariu grindu galima islankstyti palapine ir nuo jos nuvalyti visus prikibusius grumstelius, zolytes, sapelius (nusimato patikrinimas Oklando oro uoste! Naujosios Zelandijos aplinkosaugos pareigunai itin (paranojiskai?) rupinasi vietines floros ir faunos issaugojimu: jokios importines seklytes, jokio grybo, jokios bakterijos). Pakirmyti kelias valandas internete – nes is anksto susiplanuoti visa metu trukmes kelione tiesiog neimanoma; ir kartais vykstant i nauja sali, informacijos apie ja tenka ieskoti kaip tikram studentui – na, jei ne paskutine nakti, tai bent jau paskutine diena. Issikepti vakariene – nes cia ne duju balionelis ir ne ant jo statomas kempingo puodas; nes cia ne limituoti kulinariniai pasirinkimai – issivirti makaronu ar issivirti polentos; cia yra orkaite – cia vakariene galima issikepti. Tad po 8 menesiu pertraukos vel kepame prancuziska kisa! Ko jau ko nepamirsime is musu viesnages Ushuaia – tai to kiso ir the world’s southernmost beer. Cia, Ushuaia – pieciausiame pasaulio mieste, marketingo sukiai prilipdomi pernelyg nelauzant galvos: pieciausias pasaulio alus, pieciausias pasaulio baras, pieciausias pasaulio gelezinkelis, pieciausios pasaulio slidinejimo trasos… O turizmo informacijos centre savo pasa galima antspauduoti Fin del mundo (pasaulio pakrascio) stampu – paciu pieciausiu. Ta ir padorome noredami siek tiek pravedinti galvas.
Atsisveikiname su Ushuaia, atskride i Buenos Aires oro uosta prisiuostome duty free kvepalu, padykinejame ir laukiame skrydzio i Oklanda. Stai Argentinos nuotykis ir baigiasi – manote. Taip manome ir mes. Jus klystate, mes klystame. Ot ir nesibaigia! 23 val. 30 min. prasideda keleiviu laipinimas i lektuva. Per mikrofona kvieciami Simonaviciute ir Fabre. Pasirodo, musu registracijos skrydziams metu Ushuaia oro uosto darbuotojas bus pamirses paklausti keletos dalyku. Tad jie klausiami dabar. “Prasome parodyti isvykimo is Naujosios Zelandijos bilietus”. Telefone randame elektroninius bilietus: Sidnejus po 3 menesiu. “Prasome parodyti Australijos vizas”. Mes is Europos sajungos, tad mums vizu nereikia, uztenka internetu gauti e-Visitor leidima (panasiai kaip ESTA norint ivaziuoti i JAV). “Prasome parodyti e-Visitor leidima”. Kad mes jo kol kas neturime, aplikacijas uzpildysime budami Naujojoje Zelandijoje. Gi dar visi trys menesiai. Marios laiko! “Jei neturite e-Visitor, skristi negalite”. Kaaaa?!? Norint patekti i Naujaja Zelandija reikia leidimo ivaziuoti i Australija? Absurdas!! Turesim gi mes ta e-Visitor. Ne abejones nera, kad negausime. “Norite kalbeti su mano vadybininke?”. Norime! Bet Air New Zealand (toliau – Air NZ) darbuotojai tvirti, atsparus (ir salti!) lyg plienas. “Turite 10 min. iki keleiviu laipinimo pabaigos, jei negaunate e-Visitor, i Naujaja Zelandija sivakar neskrendate”. Aaaa!! Gaudome oro uosto wi-fi ir pradedame! Pirmiausia reikia susikurti IMMI account – profili Australijos imigracijos tarnybos puslapyje. O cia desimtys slaptuju klausimu: nuo pradiniu klasiu mokytojos vardo iki megstamiausios spalvos (kas cia per klausimas?! – “Kokia megstamiausia tavo spalva?”; betruksta “Isvardink savo geriausiu draugiu penketuka” bei “Ka tu myli?” ir gausime sestos klases Prisiminimu sasiuvini). Profilis sukurtas! Belieka uzpildyti paraiska e-Visitor leidimui gauti. Juokingiausia tai, kad skrydzio i Buenos Aires metu sedynes atloso ekranelyje ziurejau keleta reportazu. Vienas ju buvo apie streso poveiki zmogaus galimybems. Eksperimento dalyviai buvo prasomi atlikti uzduoti per kuo trumpesni laika. Salia stovejes koordinatorius vis drasindavo juos, ir rezultatai buvo gana neblogi. Antrakart atliekant uzduoti, dalyviams buvo duotas konkretus laikas – 2 minutes, o eksperimento koordinatorius jiems negailejo neigiamu komentaru bei repliku. Kaip ir isivaizduojate, rezultatai buvo sudini… Musiskiai irgi tokie. Girdime kaip Air NZ darbuotoja per racija praso is lektuvo iskelti Simonaviciutes ir Fabre bagaza. Mes vis dar drebanciom rankom pildom aplikacijas. Taciau per velu. Game over.
Olivier savo e-Visitor gauna po 2 minuciu. Lektuvas vis dar stovi. Cia pat, uz lango, vos uz keliu metru nuo musu, su vis dar prikabinta “rankove”. Bet ilipti negalime… Isivaizduojate jausma? Susistresave, pikti, nuvilti ir nusivyle vidury nakties tuscioje isvykimo saleje. O jei isivaizdavimui visgi truksta emociju, pridekite Olivier tevus, musu lauksiancius Oklando oro uoste (turejom ten suskristi ta pacia diena su vienos valandos skirtumu, o tada kartu pakeliauti po Naujaja Zelandija). Dar pridekite islaidas prarastoms busto Oklande rezervacijoms bei daugiau nei po 1000 € kiekvienam sukainavusius bilietus. Ajajai… Taip, galbut mes nesuziurejome visu zvaigzduciu ir isnasu pirkdami bilietus. Bet ar nera cia ir avialiniju Aerolineas Argentinas darbuotojo kaltes? Ar neturetu vizos ir kiti popierizmai, reikalingi pasiekti galutini atvykimo taska, buti tikrinami dar bagazo pridavimo metu? Ar profesionalu iregistruoti keleivi skrydziui, nepatikrinus visu reikiamu duomenu, o ta patikra perleidziama laipinima vykdanciam darbuotojui? Ir tik likus keletui minuciu iki skrydzio? Ir jei neatitikom reikalavimu i antraji skrydi i Oklanda su Air NZ avialinijom, ar Ushuaia oro uosto darbuotojas negalejo musu iregistruoti tik i pirmaji skrydi su jo avialinijom – Aerolineas Argentinas, o tada mes, atvyke i Buenos Aires oro uosta, butumem isiregistrave dar karta, tik jau pas Air NZ darbuotoja? Jug butumem tureje daugybe laiko (net 6 valandos iki antrojo skrydzio) tiems e-Visitor leidimams susitvarkyti… Nebepamenu, kuriuos is siu klausimu uzdavem Aerolineas Argentinas darbuotojams, o kurie taip ir liko galvoje. Taciau avialinijos be ilgu gincu pripazista savo darbuotojo klaida ir mums israso nemokamus bilietus i artimiausia skrydi: Buenos Aires-Oklandas po dvieju dienu. Dar gauname nakvyne viezbutyje Buenos Aires centre bei pervezima iki jo. Tad musu kisenei belieka padengti antraja nakti viezbutyje bei transporta grizti i oro uosta po poros dienu.
Ironiska. Begom, skubejom is Argentinos, nenorejome uzsilikti. O strigome butent cia. Stai mums netiketas keliones po Argentina bonusas – apsilankymas jos sostineje. Cia pamatome placiausia pasaulyje aveniu – burzgianti, urzgianti 140 metru plocio ir net 18 eismo juostu turinti kelia. Paslampinejame po Buenos Aires gatves, kazkuo primenancias Paryziu. Apsilankome jauniausiame sostines kvatale Puerto Madero, isikurusiame ant upes kranto. Ir neatsigrozime valstybine veliava, prie prezidenturos plevesuojancia. Didziule, dangaus zydrumo, lengvo audinio ir banguojama vejo – elegantiskai ir svelniai lyg suletintame filme. Medituojam uzverte galvas. Taciau didziaja viesnages Buenos Airese dali visgi praleidziame viezbutyje sulinde i Google Flights. Ieskome pigaus skrydzio is Oklando i ten, kur nepraso jokiu vizu ar ivaziavimo leidimu. Nes, taip – Olivier savo e-Visitor gauna dar oro uoste, taciau manasis neateina net po 24 valandu. Ir tai greiciausiai reiskia, kad mano aplikacija nebuvo is tu laiminguju, automatiskai patvirtinamu malonaus robotuko. Guls ji ant reiklaus australu valstybes tarnautojo stalo, kuris prasys daugybes popieriu, irodymu, kad Ms Simonaviciute neturi jokiu intenciju nelegaliai likti salyje. Ir visas sitas reikalas turbut uztruks gera savaite – gerokai per ilgai, norint sesti i rytdienos lektuva. Valio, valio Australijai, Australijai valio!
Kita diena i oro uosta issiruosiame nesusiveline, nors skrydis tik vidurnakti. Norime tureti uztektinai laiko pasigauti Air NZ darbuotoja vienam klausimui ir, priklausomai nuo atsakymo, veikti pagal viena is scenariju. Planas A: Air NZ darbuotojas patvirtina, kad norint sesti i lektuva uztenka tik paraiskos, o galutinio e-Visitor leidimo galesiu laukti turistaudamasi po Naujaja Zelandija (mazai tiketinas scenarijus). Planas B: darbuotojas patvirtina, kad be galutinio australu leidimo i zelandieciu lektuva ileista nebusiu; tad perku internetu pigiausia dar vakar nusiziureta bilieta.
Ir stai mes einame i Air NZ agentura Buenos Aires oro uoste. Darbuotoja sistemoje patikrina mano pasa. Kaip ir tikejausi: australu tarnybos jokio galutinio leidimo prie jo kol kas neprikabino. O tik su e-Visitor paraiska “sorry, no boarding”. Taigi planas B. Gaudau oro uosto wi-fi ir perku fiktyvu bilieta i Naujaja Kaledonija – Prancuzijos uzjurio teritorija, isikurusia pietvakariu Ramiajame vandenyne. I ja, budama Europos sajungos piliete, galiu ivaziuoti laisvai, be jokiu papildomu dokumentu. “Prasome parodyti isvykimo is Naujosios Zelandijos bilieta” – praso manes Air NZ darbuotoja vykdanti registracija skrydziui. Atkisu telefona su elektroniniu bilietu, kuris taip niekada ir nebus panaudotas. Bet geriau prarasti i ji investuotus 160 €, o ne daugiau nei 1000 atsiejusi Buenos Aires-Oklandas bilieta.
23 val. 30 min. Keleiviai Fabre ir Simonaviciute zingsniuoja ilaipinimo “rankove”. Ponios ir ponai, prisisekite saugos dirzus ir nepamirskite isjungti mobiliuosius telefonus. Kylame.
Ir stai paskutines nuotraukos is Argentinos – Ushuaia ir Buenos Aires.
Keep calm and carry your bag 